Dirbtinė laimė - XXI amžiaus priklausomybė

Yra apie ką pagalvoti.

Kai turite brangų automobilį, gražių daiktų, brangų namą ir kitus statuso simbolius, pradedate jaustis taip, lyg jūsų vertė būtų didesnė ir pakiltumėte vienu lygiu aukščiau tų, kurie viso to neturi.

Jūs žiūrite į kaimyną turintį pigesnį automobilį ir sakote sau: „Taip yra todėl, kad esu toks kietas ir daugiau uždirbu. Todėl jis varguolis, o aš turtuolis“.

Jūs galvojate: „Kaimynas mane laiko rimtu žmogum, jei turiu tokį kietą automobilį“. Ir mintys apie tai sušildo jūsų sielą ir padidina pasitikėjimą savimi. Jei kaimyno automobilis yra geresnis, jūsų savivertė krinta. Ir tada yra tik viena išeitis - esant pirmajai galimybei atgauti pranašumą.

Ir tai ne tik apie automobilius.

Kiekvieną kartą, kai kas nors iš jūsų aplinkos turės ką nors blogesnio nei jūsų, jums vėl sugrįš karališko pranašumo jausmas. Tai priklauso nuo to, kiek laimingi mes jaučiamės.

Šarlis Monteskje (Charles de Montesquieu), rašytojas ir filosofas, kartą yra pasakęs: „Jei mes norėtume tik būti laimingi, pasiekti tai būtų nesunku; tačiau mes norime būti laimingesni už kitus žmones, ir tai beveik neįmanoma, nes mums visada atrodo, kad kiti yra laimingesni už mus“.

Vaikydamiesi dirbtinės laimės žmonės virsta narkomanais, bet kokia kaina palaikydami savo vertę. Jie perka naują telefoną, keičia automobilį, perka brangius džinsus ir brangius baldus – tam atvejui, jei kas nors atvažiuotų į svečius, ir naudoja būtinai brangius kvepalus, kad pabrėžtų savo skonį ir rafinuotumą. Bet kadangi tai labai brangu, dažnai žmonės su patosu - tai žmonės, turintys milžiniškas skolas.

Taigi žmonės pasimauna ant kreditinės adatos siekdami laimės. Blogiausia jiems - nusileisti iki lygio tų, kuriuos jie laiko žemiau savęs, ir kad tai neįvyktų, jie yra pasirengę mokėti bet kokius pinigus.

Ir išlaikyti šią efemerišką būseną kainuoja didžiulius pinigus.

Jei kažkas netelpa į statusą, jie tai visaip slepia. Ir atvirkščiai: tai, kas pabrėžia statusą, yra skelbiama visais būdais. Pavyzdžiui, viešnagė 5 žvaigždučių viešbutyje bus minima visuose socialiniuose tinkluose, o apie 3 žvaigždučių viešbutį taktiškai nutylės.

Nebrangų namą jie visais įmanomais būdais slėps. Tokių žmonių gyvenimas virsta apgaule. Jie apgaudinėja ir kitus, ir save. Dažniausiai save. Jie yra įsitikinę, kad iš tikrųjų priklauso mėgdžiojamam statusui, ir visais įmanomais būdais ignoruoja faktą, kad šis statusas yra skolų, už kurias jie mokės visą savo gyvenimą, rezultatas.

Kažkuriuo momentu bankai daugiau nebeduoda pinigų, ir džiaugsmo ir laimės šaltinis išdžiūsta. Jie panyra į gilią depresiją. Ir už savo bėdas kaltina tuos pačius bankus, vyriausybę, sunkų gyvenimą ir darbdavį, kuris nepagrįstai mažina atlyginimą. Vienintelis žmogus, kurio jie niekada nekaltins - jie patys. Galų gale, jie tiesiog norėjo būti „kaip visi“ ir nepraleisti geriausių savo gyvenimo metų, imdami iš gyvenimo viską. Argi jie gali būti kalti dėl savo apgailėtinos ekonominės padėties?

Baigdamas galėčiau pacituoti Henrio Fordo žodžius:

„Man nereikia apsistoti brangiame viešbutyje, nes nematau priežasties permokėti už nereikalingą prabangą. Kad ir kur sustočiau, aš - Henris Fordas. Nematau didelių skirtumų viešbučiuose, nes ir pigiausiame viešbutyje galite pailsėti ne blogiau nei brangiausiame. O šis paltas - taip, jūs teisus, jį dėvėjo dar mano tėvas, bet tai neturi jokios reikšmės, nes ir su šiuo paltu aš vis tiek esu Henris Fordas. Mano sūnus dar jaunas ir nepatyręs, todėl bijo ką pagalvos žmonės, jei jis apsistos pigiame viešbutyje. Aš nesijaudinu dėl aplinkinių nuomonės apie mane, nes žinau tikrą savo vertę. O tapau milijardieriumi, nes moku skaičiuoti pinigus ir atskirti tikrąsias vertybes nuo padirbtų“.

Paskelbė Aleksas Sorkinas

Vertė Leonidas Lad