Ir pagaliau mes susitikome ...

„Davai susitinkam ir prisigeriam, ką? Kaip anksčiau? “- sakau telefonu draugui. Jis sutinka: „Seniai laikas!“ Reikia pranešti dar penkiems mūsų draugams. Bet kažko nėra namie, kažkas ginčijasi su žmona, kažkas yra labai užimtas. Mūsų romantiška idėja ištirpsta rudens lietuje.

Praeina dešimt metų. Per tuos dešimt metų mes ne kartą sakėme vieni kitiems: „Susitikime pagalia?“ Per tuos dešimt metų pas visus atsirado ne tik vaikai, bet ir mobilieji telefonai. Ir dabar prisiskambinti - jokių problemų. Bet kažkodėl neskambinam. Nesusitinkam.

Kadaise mes visą naktį klajodavome po miestą, su savimi turėjome magnetofoną, šokome breiką ant asfalto. O auštant nusipirkdavom dar karštą batoną, iš krovikų prie kepyklos. Pasidalindavom visi. Juokėmės. Prieš akis laukė įdomus, paslaptingas, audringas gyvenimas. Mes buvome labai laimingi kvailiai. Dar nežinojome: įdoms ir audringas gyvenimas yra dabar, šią akimirką. O vėliau bus tiesiog gyvenimas. Paprastas. Kaip pas visus.

O susitinkame mes netikėtai, per laidotuves. Vieno iš mūsų jau nebėra. Paskui sėdime prie ilgų stalų, prisimename mirusįjį. Koks jis buvo šaunus, linksmas, draugiškas. Kaip juokingai šoko breiką. Iš stikliuko dugno išplaukia nerūpestingos jaunystės istorijos. Kai susitikti buvo valandos reikalas. Jokios priežasties nereikėjo. „Susitinkam? Kur?“. Ir jokių mobiliųjų, tai stebuklas. Ir mes rasdavom vienas kitą. Kartais tiesiog sugriūdavom pas draugą į namus: „Kelkis! Mes turime alaus. “ Draugas juokėsi: "Na, jūs ir duodat!"

Ir tada vienas iš mūsų būtinai sako: „Klausykit, taip negalima. Reikia dažniau susitikti. Mes visai nematome vienas kito“. Visi sutinka. Kažkam nurieda ašara ant rauginto agurko. Atsisveikindami po minėjimo prisiekiame vienas kitam: „Kitą šeštadienį - būtinai!“

Praeina kitas šeštadienis, o paskui dar dešimt metų. Dabar visi turi socialinius tinklus. Sveiki draugai! Gal susitinkam? „Reikėtų ... – vangiai atsako vienas. - Bet aš Londone“. „O aš Amerikoje“, - rašo kitas. Mus išsklaidė. Mus išmėtė.

Mūsų šiltas batonas sužiedėjo, subiro į trupinius, jį sulesė laikas. Ir apskritai, mes turime socialinius tinklus, kam reikia susitikti? Šypsenėlė su mirktelėjimu.

Praeina dar keli metai.

Ir pagaliau mes susitikome. Stebuklas įvyko.

Vakaras. Kavinė Aš atėjau anksčiau už visus, aš šiek tiek jaudinuosi. Pasirodo pirmas draugas, apsižvalgo, niurzga: „Čia nejauku ... Geresnės vietos rast negalėjot?“ Ateina antras. Ne iš karto atpažįsta pirmąjį: „Na tu ir išstorėjai!“ Pirmasis raukosi: „O tu visai nuplikęs!“ Ateina trečias: „Vyručiai, aš tik pusvalandžiui, atsiprašau. Reikalai! “ O ketvirtasis vietoj savęs atsiunčia SMS. Pas jį problemos su varikliu, skubiai reikia į servisą.

Niekas negeria. Pas vieną kepenys, antras vairuoja, trečias užsisiuvo. Aš tiesiog užrišau. Manote, kad mes linksmai bendraujame? Ne, visi išsitraukia savo telefonus. Vienas WhatsApp‘e rašo savo meilužei, antras atsakinėja į advokato el. laišką, trečias Facebook‘e rašo: „Susitikau su jaunystės draugais! Koks džiaugsmas!“

Stulbinantis džiaugsmas. Niekas nežiūri vienas į kitą. Pirštai spaudinėja išmaniuosius telefonus. Retkarčiais vienas kitam: „O kaip ten mūsų Kristina, normaliai? Tai jau močiutė, nieko sau ...“ Taip, mes mylime vienas kitą. Bet jau vienas kitam neįdomūs. Mus jungia tik jaunystės kvailystės, daugiau nieko. Po valandos mums atneša sąskaitą. Tada sušunku: „Gal, bendrą nuotrauką?“. Visi atmeta: "Nereikia!"

Išeiname į gatvę, raukomės, iškviečiame taksi, vyniojamės į šalikus. „Gerai pasėdėjom, tiesa? Reikėtų dar ... “ Visi linksi. Žiovauja. Nuobodžiauja.

Pro šalį pralekia jaunimo kompanija, aptemptais džinsais, su alumi rankose. Jie juokiasi, jie vaikščios per visą naktį. Jie dar nežino, kad tai geriausia naktis jų gyvenime. Tegul galvoja, kad paskui bus geriau. Laimingi kvailiai.

Aleksejus BELIAKOVAS

Vertė Leonidas Lad