Pamilk save niekoneveikime

Išmintingiausias patyrusio psichologo patarimas:

Universitete turėjau profesorių, kuris apie savo aspirantę (psichotipas „pirmūnė“) sakė:

- Aš jos bijau, ji tokia aktyvi! Ramybės neduoda nei sau, nei man.

Yra žmonių, kurie net ir po darbo, ir savaitgaliais, ir atostogaudami, apskritai visada, būna pastovaus judėjimo būsenoje. Nuo jų akys raibsta. Pavyzdžiui, jie nemoka tiesiog gulėti paplūdimyje, stebėti horizontą ... Ne, jie išsinuomoja katerį, kad šeštą valandą ryto toliau nuo kranto gaudytų ypatingą giliavandenę žuvį, ir paskui, šefo siaubui, keptų ją viešbučio virtuvėje. O per pietus jie jau važiuoja apžiūrėti kokią nors pilį ar kalvą, ar garsaus poeto kapą. Vakare - diskoteka. O kaip kitaip? Mes veltui atvažiavome, ar ką? „Laiką reikia praleisti naudingai“ - toks jų šūkis. Ir lieka neaišku, kuo matuojama nauda.

Sakysite, kad jie jaučia malonumą nuo savo beprotiško aktyvumo? Dažniausiai - NE. Paprasčiausiai jie negali sustoti ir laiko tai didele vertybe. Tipo, toks aš jau žmogus, vis reikaluose, vis užsiėmęs!

Be to, tokie žmonės neduoda ramybės ir aplinkiniams. Ypač kliūna vaikams (nebūtinai savo).

- Nagi dink nuo sofos, ko išsidrėbei?

- Jau viskas pamokas paruošei? O raštu? O žodžiu?

- Ir kuprinę susidėjai (ar kas ten pas tave vietoj kuprinės)?

- Tada sutvarkyk kambarį! Kojinės mėtosi ...

- Gal bent kokią nors knygą paskaitysi?

- Tada eik pasivaikščioti į lauką!

Vaikas žiūri su baime ir kartais tikrai eina daryti kažko, suaugusiojo požiūriu, naudingo. Po to vėl bando prigulti. Čia jau atrodo, kad galima būtų palikti jį ramybėje, bet ne. Aktyvaus požiūrio į gyvenimą šalininkai negali pakęsti, kai vaikai „nieko neveikia“. Ir vėl, ir vėl kažkur juos varo arba veda, arba jiems pradeda pasakoti apie liūdną tinginių ir kiemsargių likimą.

Manote, kad taip jie pratina vaiką prie darbo? Ir jis klausosi priekaištų ir staiga supranta: iš tikrųjų, ko aš čia guliu ir kaip man nėra gėda?

Ne, jis mano - kaip mane visa tai užkniso!

Bet čia reikia suprasti, kad žmonės taip elgiasi ne todėl, kad gimė tokie bjaurūs, bet todėl, kad juos vaikė jų pačių tėvai, o kai jų tėvų tėvai buvo vaikai, vyresnieji sakė ir ką nors blogesnio. Pavyzdžiui:

- Dar ko, atostogos jam! Mes niekada neturėjome laisvo laiko! Mes dirbome nuo 11 metų. Auštant kėlėmės vištų lesinti, paskui į tvartą, ir į laukus ... Va ir užaugom tvirti, darbštūs ...

O taip pat uždavinėjo retorinius klausimus:

- Kaip taip gali būti, kad žmogus neturi ką veikti?

- O gal tu manai, kad kas nors gyvenime padarys ką nors už tave?

Nenuostabu, ir istoriškai taip susiklostė, kad nuolatinė veikla laikoma norma, geru ženklu ir visuomenė tam visiškai pritaria.

Tačiau gyvenimas pasikeitė, persitvarkė. Ir dabar esmė ne tame, kad mūsų protėviai, protėvių protėviai ir jų protėviai nenuilstamai dirbo dėl maisto ir mes neturime atsilikti. Problema ta, kad daugelyje mūsų glūdi NERIMAS. Didelis ir dažnai nepaaiškinamas.

Žmonės šurmuliuoja be matomo tikslo ir rezultatų tik tam, kad tik numalšintų šį nerimą. Jiems atrodo, kad jei jie sustos, kažkas atsitiks, kažkas bus praleista, katastrofa ir pasaulio pabaiga. Tiesą sakant, žinoma, nieko panašaus, ir galva jie tai supranta, bet galva čia niekuo padėti negali.

Nesugebėdami įveikti įvairaus pobūdžio nerimo ir negalėdami likti su juo vienas prieš vieną, „nerimaujantys“ siekia įprasminti absoliučiai bet kurį savo veiksmą. Ir jei jie ką nors daro, tai tik su tikslu.

Vaikščioti, tiesiog vaikščioti, pasivaikščioti savo malonumui - niekada, nebent po parduotuves ar išmesti šiukšles, nusipirkti duonos ar pasikultūrinti - nueiti į kiną ar į teatrą. Ir vėl klausimas: ar pasiekę savo mažus ir didelius tikslus, jie jaučia malonumą? Vėlgi - ne. Nerimas taip paprastai nepaleidžia, jiems reikia bėgti toliau. O bėgimas būtent ir yra nesugebėjimo džiaugtis gyvenimu simptomas ir pasekmė. Apie tai, kad pats malonumas gali būti tikslas, nerimastingi žmonės dažniausiai nenori net girdėti

Žmonės, leiskite sau patingėti! Tai nėra gėdinga, nekenksminga ir niekas jūsų nebars dėl neatliktų namų darbų, juk jūs suaugę žmonės. Atpraskite nuo senamadiško gyvenimo būdo „griebk krepšius, stotis išeina“. Pagirkite save ne už sunkų darbą, bet už harmoniją su savimi.

Ir prašau, duokite vaikui tas dvi valandas per dieną, apie kurias kalbu kiekvienoje paskaitoje „apie vaikus“. Normaliam psichikos ir smegenų vystymuisi vaikas turi turėti laisvo laiko, visiškai laisvo laiko. Būtinai.

Kaip psichologas pakartosiu: laimi ne tas, kuris visą laiką nerimauja ir šurmuliuoja, o tas, kuris yra ramus, pasitikintis savimi ir mokantis susitelkti reikiamu momentu.

Išmokite tiesiog sėdėti, gulėti ir dėl nieko nesijaudinti, negalvoti, nesikankinti, neplanuoti, nekurti begalinių dialogų ir monologų su savo skriaudėjais, nežiūrėti televizoriaus ar serialų savo kompiuteryje, nevartyti žurnalų. Norint pasiekti daug dalykų šiame gyvenime, pirmiausia reikalingas niekonedarymas. Įeiti į niekonedarymo būseną, ją pagauti ir išlaikyti, tęsti ... Jei pats negalite susitvarkyti su nerimu, kreipkitės pagalbos į specialistus - psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą. Gyvenimas to vertas.

Supraskite, jūsų pavardė ne Stachanovas ir jums nereikia sudėti penkmečio į trejus metus. Jums tiesiog gyventi ir gyventi pagal galimybes su malonumu.

Autorius: Michailas Labkovskis